Tai pagoniška senovės germanų pavasario šventė. Iki šiol ji ypač triukšmingai švenčiama Vokietijoje, Harco regione. Naktį iš balandžio 30-osios į gegužės 1-ąją persirengėliai (raganos ir velniai) triukšmaudami eina Harco regiono miestelių gatvėmis, o nakčiai lipa į Brokeno kalną, kur iki ryto kūrena laužus. Buvo tikima, kad šią naktį raganos išteka už velnių, kad tai jų vestuvių puota. Šventė skirta prikelti pavasarį. Tuo ji siejasi su lietuvių pagonių švente Užgavėnėmis, kai persirengėliai savo veiksmais veja žiemą, sveikina pavasarį. Per Valpurgijos naktį taip pat deginamos šiaudinės raganos, primenančios mūsų Morę. Kai kas sieja šią šventę ir su Jore, pirmojo perkūno diena.
Pasak legendos, Valpurgijos pavadinimas siejamas su Valpurga britų vienuolės vardu (710 – 779 m.), kuri atvyko kaip misionierė su broliu į Vokietiją VIII amžiuje, ieškodama vietos, kur įkurti vienuolyną. Dievobaiminga moteris buvo palaidota Eichstate, kur iš jos antkapio akmens tryško gydomųjų galių turintis aliejus. Manoma, kad ji mirė naktį iš balandžio 30 į gegužės 1 d.
Viduramžiais, inkvizicijos laikais, kai būdavo vykdoma raganų medžioklė, balandžio 30-oji paskelbta raganų šabo diena. Tikėta, kad šią dieną raganos įtrindavo į odą ypatingo tepalo, kad galėtų skraidyti. Paskui jos apžergdavo savo šluotas ir skirsdavo ant kalno viršūnės, kur susitikdavo su kitomis raganomis. Ūkininkai turėdavo saugoti šluotas ir ožkas, kad nepasigrobtų nelabieji, kurie galėdavo atjoti ir ant ožkos ar ožio. Kad raganos nepagrobtų vaikų, virš lovos pakabindavo sukryžiuotas kojines. Miestuose tikėta, kad šį vakarą reikia kuo labiau triukšmauti, nes tai išgąsdins nelabuosius ir jie pabėgs, nepadarę jokios žalos.
Tikroji Valpurgijos naktis švenčiama paskutinę balandžio naktį, tačiau šventės pavadinimas pradėtas vartoti ir plačiau. Pvz., Lietuvoje moterys, gebėjusios burti ir vadinamos raganomis, naktimis rinkdavosi ant Šatrijos kalno. Tokie jų susibūrimai buvo vadinami Valpurgijos naktimis.
