Šeštinės – katalikų Bažnyčios šventė, švenčiama 40-ą dieną po Velykų, yra skiriama prisiminti ir pagerbti Viešpaties Jėzaus Dangun Žengimą. Jos švenčiamos nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių.
Kristaus Dangun Žengimo įvykis aprašomas apaštalų darbų knygoje, taip pat Evangelijoje pagal Morkų ir pagal Luką. Legenda, kuri siekia IV a. per., liudija, kad Viešpats Jėzus įžengė į dangų nuo Alyvų kalno vidutinės viršūnės. Euzebijus tvirtina, kad imperatorienė šv. Elena toje vietoje pastatė gražią baziliką, kuri buvo kelis kartus sugriauta ir vėl atnaujinta. Dabar toje vietoje stovi maža aštuonkampė koplyčia, priklausanti musulmonams. Kristaus Dangun Žengimas yra paskutinė Jo garbingo gyvenimo šioje žemėje apraiška. Kristus įžengė į dangų savo paties galia.
Buvo patariama tomis dienomis sėti žirnius, bet nesėti avižų, miežių, kad varpos nesikryžiuotų, nesodinti bulvių, laukuose su arkliais nedirbti, kad vasarą ledai nepakenktų javams; audeklo nemesti, nes siūlai raizgysis; mėsos nevalgyti, nes javai bus susipynę.
Šeštinėse gaspadinės ruošdavo šeimynai po šešis pyragiukus, kiaušinius arba šešias kiaulių kojas. Biržų apylinkėse buvo sakoma, kad per Šeštines reikia valgyti šešis kartus ir būtinai mėsą su žirniais, nes kitaip kiaulės nesives ir miltų galima pristigti.
Šeštinės – mažiukų šventė. Nelaimingas tas piemenėlis, kuriam šią dieną reikia ganyti visą dieną. Motinos ir tėvai stengėsi juos pavaduoti. Šią dieną per kaimą į kapines giedodama ėjo procesija. Pirmiausia žengdavo būgnininkas. Iš kiemų virsdavo maži ir didesni vaikai, pasipuošę naujomis skarelėmis, naujomis kepurėlėmis ir marškinėliais, sujuostais margomis juostelėmis, ir prisidėdavo prie būrio. Minia išmindavo žaliuojantį lauką, bet savininkas tai laikė palaiminimu. Atėję į kapines ir susėdę prie savo artimųjų kapų, žmonės baigdavo giedoti litaniją.