Sekmìnės yra švenčiamos krikščioniškoje ir pagonių tradicijoje.
Krikščionybėje – tai Šventosios Dvasios nužengimo į žemę diena. Šis įvykis yra aprašytas Biblijoje, Apaštalų darbų knygos 2 skyriuje. Sekminės krikščionims yra antra pagal svarbą šventė, pirmoji – Velykos – Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Ypatinga Sekminių reikšmė yra ta, kad jos laikomos krikščionių bažnyčios gimtadieniu.
Ši šventė minima septintą savaitę po Velykų.
Baltų tikėjime – Beržų garbinimo šventė. Jos metu garbinama gamta – augalija bei naminiai gyvuliai. Sekminių šventės ritualuose didelis dėmesys buvo skiriamas augalams.
Javų lauke būdavo rengiamos vaišės, vadintos sambariais. Tikėta, kad laukų apėjimas atlieka apsauginę funkciją, juos pašventina, o vaišės javų lauke – tai auka žemei.
Ypač didelis dėmesys skiriamas jauniems berželiams, kurie senovės baltų tikėjime laikyti žmogaus ir gyvūnijos protėviu. Beržas simbolizavo Visatos amžinumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, taip pat ir visą pasaulį (šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį). Dėl to per Sekmines namai ir kiemas būdavo apkaišomi sužaliavusiais berželiais. Tikėta, kad beržai saugo nuo piktų dvasių, neša laimę. Ankstyvą Sekminių rytą piemenys išgindavo karves, o jų ragus apkaišydavo beržų šakelėmis. Tikėta, kad tokios karvės bus ramios, sveikos ir pieningos. Šeimininkės už apvainikuotas karves atsilygindavo piemenėliams „melstuvėmis“: kiaušiniais, sviestu, sūriu, pyragu. Po to piemenys suruošdavo šventę, vadinamą piemenų pautienę. Piemenėliai savo puotai valgius gamindavo lauke, ant laužo. Piemenys dainuodavo dainas, kepdavo kiaušinienę. Kadangi piemenėliai buvo vaikai, jie per Sekmines gaudavo ir saldumynų: dažniausiai pyrago, saldžių bandelių, kartais ir pinigų.